Unikalumo kelias – vienišas kelias. Yra daug knygų, mokytojų, gurų, dvasinių vadovų, psichoterapeutų, kurie padrąsina sunkią minutę, patikina, kad ir jiems tai buvo, kad tai kelio dalis, bet visą juodą, sunkiausią darbą turi atlikti pats, visiškai vienas, akistatoje tik su savimi, su savo siela, širdimi, baimėmis, kompleksais ir pan. Tai taip baisu, sunku, vieniša ir toks keistas, išskirtinis jautiesi. Atrodo, kiti žmonės kaip žmonės, o tu tokį viduje pragarą pergyveni, toks kaip iš kito pasaulio jautiesi.
Jau kaip pergyveni tą sumaištį, savęs suvokimo laikotarpį, pamatai, kad tu nesi vienas. Kad aplinkui ir tavo draugui, ir tavo draugo draugui ir dar ne vienam žmogui teko pergyventi savojo „Aš“ paieškas. Ir tada suvoki, jog iš esmės, visi mes esame vienodi, mūsų giliausi siekiai, tikslas yra vienodi – būti laimingiems, harmoningiems, patirti vidinį džiaugsmą, pasitenkinimą. Tik keliai ( svajonės, norai, būdai ) į tikslą visų mūsų unikalūs, skirtingi. „Dvasinio tobulėjimo kelias reikalauja drąsos ir iniciatyvumo, mąstymo ir savarakiškos veiklos. Kelią turime nueiti vieni patys. Joks mokytojas negali jūsų ten nugabenti. Nėra jokio išankstinio recepto.“ (M. Scott Peck „Nepramintuoju taku“)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą