Kas mes esame? Ar esame tik kūnas? O gal tik didelė mąstanti galva, protas, nebejaučiantis savo kūno, pojūčių, emocijų? Dar yra mus supanti aplinka, bendravimas su kitais žmonėmis. O gal yra ir dar daugiau kažkas? Ko neįmanoma pamatyti, pačiupinėti, bet galima jausti, ilgėtis, trokšti pajusti prasmę, pilnatvę, džiaugsmą, laimę, meilę. Šių „dalykų“ negalima pačiupinėti, pamatyti, logiškai išmąstyti, bet troškimą pajusti, išgyventi turi visi, viso pasaulio tautos. Tai yra siela. Taigi, mes turime ir sielą, ir kūną, ir protą. Ar gali jie visi darniai bendradarbiauti ir padėti vienas kitam? Taip, gali ir tai būtų idealu! Iki gyvenimo vidurio daugiausiai žmogus vadovaujasi kūnu ir protu, o gal tik protu – siekia išorinių dalykų, įsitvirtina visuomenėje. Ilgėdamasis prasmės, pilnatvės ir nerasdamas to išorėje, žmogus vis daugiau žvilgsnį kreipia į savo vidų, klausdamas bei ieškodamas atsakymų savyje. Kas ieško, tas randa. Taip žmogus po truputį susipažįsta su savo siela.
Žmogaus gyvenimo pradžioje ego kartais dar domisi sielos pasauliu, bet dažniau jam tiesiog rūpi patenkinti savo poreikius. Iš pradžių ego randasi mumyse kaip potencialas, o jį formuoja, brandina ir idėjų, vertybių bei pareigų pripildo aplinkinis, mus supantis pasaulis: tėvai, mokytojai, visuomenė. Aišku, taip ir turi būti, kadangi ego tampa mūsų palydovu, mūsų šarvais ir mūsų žvalgu, siunčiamu į išorės pasaulį. Tačiau jeigu laukinė prigimtis suvaržoma ir nepajėgia skleistis aukštyn, į išorę, persmelkdama mūsų ego, suteikdama jam syvų ir instinktyvaus pagavumo, tuomet, nors visuomenė ir pripažintų tai, kas šiam ego buvo įdiegta, siela negali, nenori ir nesutinka su šitokiu neišbaigtu jos triūso rezultatu (C.P. Estes, 2010, p.349).
Taigi, siela yra mūsų gyvybės šaltinis, iš kur gauname jėgų, palaikymo, stiprybės, pasitikėjimo. Tai ir yra buvimas unikaliu, buvimas klausant savo sielos bei padedant protui, valiai, kūnui įgyvendinti tą unikalumą išorėje, visuomenėje. Labai gražiai pasakė V. Satir, JAV psichoterapeute: “Siela yra ta gyvybės esencija, kiekviename iš mūsų, pagrindinis gyvybės šaltinis“. Kai mes suvokiame, kad nesame tik kūnas, tik protas, o esame siela, turinti ir protą, ir kūną, ir valią, ir širdį, ir jausmus, ir pojūčius, kur visos šios dalys sąveikauja ir įtakoja viena kita, tuomet prasideda tikroji individuacija (vientisumas, pilnatvė). Tai yra Ego ir Savasties susitikimo momentas, reiškiantis ne tik savo gyvenimo unikalumo supratimą, bet ir viršesnės galios dalyvavimą ir jos pripažinimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą