2015 m. gruodžio 6 d., sekmadienis

Sąmonė ir pasąmonė

Dažnas žodis psichologų, psichoterapeutų terminuose yra pasąmonė. O kas tai yra? Ar tai svarbu? Pasąmonę galima suvokti kaip ledkalnį, kurio nedidelis iškyšulys atitinka 5% sąmonę, o net 95%, kas paslėpta po vandeniu – pasąmonę. Ir būtent tie paslėpti 95% gali padėti suprasti apie tikrą save, apie kitus bei padėti gyventi.
Sąmonė – yra racionalusis protas. Jūs sąmoningai priimate visus savo sprendimus, pvz. renkatės knygą, namą, profesiją. Kita vertus, pasąmonės procesai automatiškai palaiko širdies plakimą, kvėpavimo ir kitas funkcijas, nepriklausančias nuo jūsų kontrolės. Pasąmonėje vykstantys procesai visada yra konstruktyvūs ir nukreipti į gyvenimą. Pasąmonė sukūrė jūsų kūną ir palaiko visas jo funkcijas. Ji dirba 24 val. per parą ir niekada nesiilsi. Ji visada stengiasi pagelbėti ir apsaugoti jus nuo pavojų. Pasąmonė visada kabinasi į gyvenimą. Jums tereikia pažaboti sąmonę. Didieji siekiai, idealai, įkvėpimas ir gražesnio bei kilnesnio gyvenimo vizijos atsiranda pasąmonėje. Pasąmonė kreipiasi į jus per intuiciją, nuojautą, užuominas, ji užkrečia jus staigiu entuziazmu, potraukiais ir idėjomis.
Ar žinote, kad tik 3% pasaulio gyventojų vadovaujasi savo intuicija (kitaip sakant, savo pasąmone)? Kodėl tiek nedaug, jei pasąmonė yra už mus, stengiasi mums padėti, yra nukreipta į gyvenimą? Nes sąmoningas protas su stereotipiniais griežtais samprotavimais, tėvų, visuomenės įdiegtomis taisyklėmis neleidžia pasąmonei „prabilti“ per įžvalgas, nuojautas, sapnus.
Sielos koliažas lengvu būdu leidžia „kalbėti“ mūsų pasąmonei. Kaip žinome pasąmonės kalba yra vaizdas. Leiskime „prabilti“ savo pasąmonei, kuri yra už mus, o ne prieš mus!
DSC_0117
G.Venclovienes Sielos koliažo korta - sąmoningumas.

Siela, protas ir kūnas

Kas mes esame? Ar esame tik kūnas? O gal tik didelė mąstanti galva, protas, nebejaučiantis savo kūno, pojūčių, emocijų? Dar yra mus supanti aplinka, bendravimas su kitais žmonėmis. O gal yra ir dar daugiau kažkas? Ko neįmanoma pamatyti, pačiupinėti, bet galima jausti, ilgėtis, trokšti pajusti prasmę, pilnatvę, džiaugsmą, laimę, meilę. Šių „dalykų“ negalima pačiupinėti, pamatyti, logiškai išmąstyti, bet troškimą pajusti, išgyventi turi visi, viso pasaulio tautos. Tai yra siela. Taigi, mes turime ir sielą, ir kūną, ir protą. Ar gali jie visi darniai bendradarbiauti ir padėti vienas kitam? Taip, gali ir tai būtų idealu! Iki gyvenimo vidurio daugiausiai žmogus vadovaujasi kūnu ir protu, o gal tik protu – siekia išorinių dalykų, įsitvirtina visuomenėje. Ilgėdamasis prasmės, pilnatvės ir nerasdamas to išorėje, žmogus vis daugiau žvilgsnį kreipia į savo vidų, klausdamas bei ieškodamas atsakymų savyje. Kas ieško, tas randa. Taip žmogus po truputį susipažįsta su savo siela.
Žmogaus gyvenimo pradžioje ego kartais dar domisi sielos pasauliu, bet dažniau jam tiesiog rūpi patenkinti savo poreikius. Iš pradžių ego randasi mumyse kaip potencialas, o jį formuoja, brandina ir idėjų, vertybių bei pareigų pripildo aplinkinis, mus supantis pasaulis: tėvai, mokytojai, visuomenė. Aišku, taip ir turi būti, kadangi ego tampa mūsų palydovu, mūsų šarvais ir mūsų žvalgu, siunčiamu į išorės pasaulį. Tačiau jeigu laukinė prigimtis suvaržoma ir nepajėgia skleistis aukštyn, į išorę, persmelkdama mūsų ego, suteikdama jam syvų ir instinktyvaus pagavumo, tuomet, nors visuomenė ir pripažintų tai, kas šiam ego buvo įdiegta, siela negali, nenori ir nesutinka su šitokiu neišbaigtu jos triūso rezultatu (C.P. Estes, 2010, p.349).
Taigi, siela yra mūsų gyvybės šaltinis, iš kur gauname jėgų, palaikymo, stiprybės, pasitikėjimo. Tai ir yra buvimas unikaliu, buvimas klausant savo sielos bei padedant protui, valiai, kūnui įgyvendinti tą unikalumą išorėje, visuomenėje. Labai gražiai pasakė V. Satir, JAV psichoterapeute: “Siela yra ta gyvybės esencija, kiekviename iš mūsų, pagrindinis gyvybės šaltinis“. Kai mes suvokiame, kad nesame tik kūnas, tik protas, o esame siela, turinti ir protą, ir kūną, ir valią, ir širdį, ir jausmus, ir pojūčius, kur visos šios dalys sąveikauja ir įtakoja viena kita, tuomet prasideda tikroji individuacija (vientisumas, pilnatvė). Tai yra Ego ir Savasties susitikimo momentas, reiškiantis ne tik savo gyvenimo unikalumo supratimą, bet ir viršesnės galios dalyvavimą ir jos pripažinimą.

Vidinis išminčius

Kam reikalingas išorinis mokytojas? Tam, kad rasti vidinį mokytoją. Tai viskas. Tiesos pažinti mokytojas jums nepadės; jis tik padės rasti vidinį mokytoją, o šis jau nuves jus prie tiesos.
Viena iš psichoterapijos praktikos užduočių yra ieškoti vidinio išminčiaus, kuris taptų vidiniu gydytoju, vidiniu patarėju ar vidiniu psichoterapeutu. Pvz. vienas klientas vaikščiojo svetimame mieste, svetimoje šalyje ir apžiūrinėjo bažnyčias. (Tuo metu išgyveno sunkų savo gyvenimo laikotarpį.) Bevaikštinėdamas sutiko seną šventiką, kuris atidžiai į jį pažiūrėjęs tepasakė: „Nebijok“. Klientui tai buvo reikšmingas įvykis, nes po šių žodžių jis sakė kurį laiką jautęs lyg didžiulė našta būtų nuo pečių nukritusi. Iš šio pavyzdžio matyti, kad asmuo pakluso ne tik kažkokio nepažįstamojo žodžiams, bet kad jis pats buvo pasirengęs išgirsti šiuos žodžius ir su jais sutikti. Jis savo vidinį išminčių perkėlė į nepažįstamą žmogų ir išgirdo išmintingą patarimą (G.Gudaitė, 2001).
Sielos koliažas – yra puiki priemonė, įrankis atrasti savo vidinę išmintį. Ir tik Jūsų vidinė išmintis pasakys, ką reiškia Jūsų pačių padarytos Sielos koliažo kortos, padės spręsti gyvenimo klausimus bei išgyventi pokyčius.
Kviečiu susipažinti su šia nuostabia technika bei rasti savo vidinį išminčių!
SEMINARAI INTERNETU! Nesvarbu kuriame pasaulio kampelyje gyveni, IŠSIRINK patinkančią TEMĄ bei SUSISIEK su manimi! Violetos atsiliepimas: „Kadangi gyvenu užsienyje užsiėmimus lankau per Skype. Man neatrodo silpniau nei kad būtų gyvas, man labai tinka toks formatas, nes patogu, iš namų, vaikas miega už sienos, internetas suartina išsibarsčiusius po pasaulį. Tie užsiėmimai suteikia optimizmo, palengvėjimo jausmą, aiškumą, išsiaiškinimą svarbiausių klausimų, o svarbiausia tai kūrybinga, įtraukianti veikla, iš kurios išnirusi turiu daug raktų rankose, ir žinai kurioms spynoms jie tinka. O svarbiausia, kad raktą randi pati ir kurias duris atidaryti supranti pati. Man tai svarbiausia, ką gaunu iš sielos koliažo užsiėmimų.”

O kas yra ta išmintis?

SoulCollage® šūkis yra – „Discover your wisdom, change your world!“(„Atrask savo išmintį, pakeisk savo pasaulį“). O kas yra ta išmintis?
Pasak vienos senos legendos, buvo laikai, kai žmonės galėjo žinoti tiek, kiek žino dievai. Tačiau jie dažnai nesinaudodavo ta išmintimi. Vieną dieną dievams nusibodo taip lengvai teikti žmonėms dovaną, kuria jie nenori naudotis, ir nusprendė taip paslėpti tą vertingąją išmintį, kad ją galėtų surasti tik atkakliausiai ieškantys. Dievai manė, kad jei žmonės, norėdami surasti tą išmintį, turės smarkiai padirbėti, tada ją naudos daug rūpestingiau. Vienas iš dievų pasiūlė užkasti ją giliai į žemę. Kiti nesutiko – per daug bus žmonių, galinčių nesunkiai atkasti ją. „Paskandinkime ją giliai vandenyne“, – pasiūlė trečias, tačiau ir jo mintis buvo atmesta. Dievai žinojo, kad ilgainiui žmonės išmoks giliai nardyti, ir tada lengvai ją pasiims iš ten. Dar vienas dievas pasiūlė paslėpti ją aukštai kalnuose, bet visi greit priėjo prie išvados, kad žmonės įkops ir į kalnus. Pagaliau vienas iš pačių išmintingiausių dievų pasiūlė: “Paslėpkime ją giliai pačių žmonių viduje. Jiems niekada neateis į galvą jos ten ieškoti“. Taip ir padarė. Ta išmintis ir slypi ten iki šiol. Šią legendą pasakoja Luis von Franz, knygoje „Apie sapnus ir sapnavimą“ aprašydama Savasties archetipą.
O kas tai yra Savasties archetipas? Tai yra viso gyvenimo archetipas. Tai psichikos visuma ir centras. Jis integruoja ir sąmonę ir pasąmonę. Savasties archetipas – tai praeitis, dabartis ir ateitis. Šis archetipas yra tarsi likimo duotybė, kurią atsinešame ateidami į pasaulį, kuris vienas toks yra duotas tik mums. (Sielos koliaže tai atitinka Sielos esmės kortą). Šiame archetipe yra užkoduotas konkretaus žmogaus potencialumas ir jo vystymosi perspektyva. Jei asmuo trukdo sau augti, būtent šis archetipas siunčia įvairiausius ženklus, nurodančius, kad asmuo prasilenkia su jam duotomis galimybėmis. Net konkreti liga ar jos požymiai, anot C.G. Jungo, gali būti naudinga, kad žmogus sustotų, įsiklausytų į save ir suprastų esminius savo gyvenimo posūkius.
Savasties archetipas atlieka reguliuojamąją funkciją. Jis siunčia ženklus, kad žmogus išpildytų savo paskirtį, kad realizuotų suteiktą gyvenimo potencialą, kad neįstrigtų į vienpusį įsivaizdavimą, o siektų gyvenimo pilnatvės ir džiaugtųsi ja. Kalbant apie Savasties archetipą paprastai iškyla Dievo klausimas. Vienas iš Savasties apibrėžimų ir yra, kad Savastis – tai Dievo vaizdas žmogaus gyvenime, jo psichikoje.
Savasties archetipas yra ir atsakymai į gyvenimo klausimus. Jie duoti aukštesnių galių, tačiau jų buveinė – mūsų vidus. Transformacijos procesas – tai klausimų kėlimas ir atsakymų ieškojimas – apie save ir pasaulį, apie savo galias ir paskirtį, apie savo gyvenimą ir šio gyvenimo prasmę.
Sielos koliažo kortos yra mūsų vidaus, mūsų Sielos atspindys. Užduodami savo pačių padarytoms Sielos koliažo kortelėms klausimus bei į juos atsakydami, mes sužinome, kokie mūsų tikrieji poreikia, troškimai, baimės, kompleksai.
G.Venclovienes Sielos koliažo korta - mano savastis.

Kokia nauda žmonėms iš SoulCollage®?

SoulCollage® – sukurtas Seena B. Frost, amerikietės psichoterapeutės. Ji yra parašiusi knygą, „SoulCollage® Evolving” bei išleista 9 CD apie Sielos koliažą. Kurdama SoulCollage®, ji rėmėsi Fritz Perls geštalto terapija, Virginia Satir šeimos terapija, Jungo koncepcija apie pasąmonę bei archetipus bei meno terapija, kur teigiama, jog pats kūrybinis procesas veikia gydomai.
Nuo 1989m. sparčiai plinta po visą pasaulį. Sielos koliažą greit pamėgsta tiek paprasti žmonės, tiek menininkai, tiek profesionalai – psichologai, meno terapeutai, socialiniai darbuotojai.
Sielos koliažas jau yra naudojamas: žalingų įpročių ir priklausomybių gydyme, pykčio valdymo, paauglių, vaikų grupėse (skyrybų ir t.t.), konfliktų sprendimo, porų terapijoje, valgymo sutrikimų gydyme, šeimos terapijoje, darbe su netektimis (skyrybos, darbo praradimas), su sveikata susijusiais klausimais (lėtinis skausmas, vėžys), pagyvenusių žmonių centruose, bendruomenės susitikimuose, karjeros konsultavime, kūrybiniame problemų sprendime, koučinge.
Šiuo metu yra 2300 SoulCollage® dėstytojų  39 šalyse, įskaitant 47 JAV valstijas bei 7 Kanados provincijas. Tai tik dar vienas įrodymas šio metodo universalumo įvairiems žmonėms, šalims.
Kokia nauda žmonėms iš SoulCollage®?
Lengvai, kūrybiškai žmonės pradeda atrasti savo vidinę išmintį, pažinti save, savo asmenybę, kas jiems svarbu, ko jie nori,  ko jiems trūksta, atranda savo stipriąsias savybes, silpnąsias vietas, pradeda suprasti, kokios jų pačių vidinės savybės, būdo bruožai juos stiprina, palaiko, veda į priekį, taip pat kas, kokios savybės jiems trukdo judėti į priekį, kelia sumaištį, nerimą, baimes, liūdesį.  Taip pat jie pradeda suprasti kokie aplinkiniai žmonės juos palaiko, stiprina, drąsina bei kokie žmonės trikdo, kelia sumaištį, veda į neviltį, galbūt net į pražūtį.
Kaip man padėjo SoulCollage®?
Sielos koliažas pradžioje padėjo atpažinti manyje vyraujančias emocijas, jausmus, mintis. Toliau dirbant su Sielos koliažo technika gilėjo savęs pažinimas, analizė, suvokimas, kas yra mano tikrasis Sielos poreikis bei po truputį atskleidžiant savo šešėlinę pusę, į pasąmonę nugrūstas asmenybės savybes, elgesio motyvus, kurių nebuvau pažinus.
Sielos koliažo dėka tapau atviresne, supratingesne, laisvesne, tvirtesne, labiau pasitikinčia savimi, žinančia, ko noriu. Pažinusi save, labiau pažįstu, suprantu ir kitus žmones, tampu labiau žmogiškesne, brandesne, išmintingesne.

Pojūčiai ir Sielos koliažas

Kiekvienas mes turime 5 pojūčius: regėjimo, lytėjimo, klausos, uoslės, skonio. Taip pat yra ir intuityvusis (šeštasis) pojūtis – intuicija. Šiais jutimais mes patiriame save ir kontaktuojame su pasauliu. Visgi kai kurie iš mūsų prarandame pilną savo pojūčių suvokimą. Pojūčiai tampa netikslūs, migloti, ir atrodo, jog viskas vyksta automatiškai, atskirai nuo mūsų pačių. Tai pat kiekvienas mes patiriame įvairias emocijas, jausmus. Deja, ne kiekvienas tai sau pripažįstame, neleidžiame sau išreikšti visų emocijų, jausmų, dalį jų slopiname. Kūnas ir emocijos, jausmai susiję. Mūsų kūno poza ir kvėpavimas demonstruoja, kaip jaučiamės. Galiausiai pradedame gyventi taip, lyg mūsų pojūčiai, kūnas ir emocijos neegzistuotų – tarsi būtume tik milžiniškos galvos, mąstančios, analizuojančios, teisiančios, perprantančios, patariančios, prisimenančios, fantazuojančios, spėjančios kitų mintis, ateitį, kritikuojančios. Žinoma, mintys yra labai svarbi mūsų dalis. Būtent jomis kalbamės su žmonėmis, įgarsiname savo poreikius, nuomones ir požiūrius, išdėstome savo pasirinkimus. Tačiau mintys yra tik viena mūsų dalis, kuria reikia rūpintis, lavinti ir naudoti. Fritz Perls, geštalto psichoterapijos pradininkas, teigia: „Paleiskite savo protą ir priartėkite prie pojūčių“. Reikia rodyti pagarbą ir kitoms mūsų asmenybės dalims, kurios turi tiek daug jėgos ir išminties.
Virginia Satir, JAV psichoterapeutė: „Taip, dabar aš jaučiuosi piktas.“ Tapatumo galia kyla iš to, kad jūsų žodžiai atitinka jūsų jausmus, jūsų kūnas ir veido išraiška atitinka jūsų žodžius ir jūsų veiksmai visa tai patvirtina. Tuomet, jūs esate stiprūs, nes visi jūsų esybės aspektai, susilieja ir dera tarpusavyje. Jūs – visiškai laisvi. Jumis lengvai galima patikėti. Jūs nesukeliate įtarimo. Jus lengvai galima suprasti, nes jūs – aiškūs. O su jumis bendraujantys žmonės jaučia, kad kažką iš jūsų gauna. Jūs jaučiatės atviri ir dėl to jus apima jaudulys, o ne baimė.“
Darydami Sielos koliažo kortas mes įtraukiame, laviname regėjimo, lytėjimo bei intuityvų pojūčius. Taip pat Sielos koliažo būdu mes „atrandame“ savyje turintys įvairių emocijų, jausmų. Taigi, Sielos koliažo technika padeda mums susigrąžinti patiems save!

Pasąmonė ir vaizdiniai

Pagal Z. Froidą, psichoanalizės pradininką, pasąmonė – primityvių instinktų, emocijų, socialiai neprimtinų idėjų, siekių, trauminių atsiminimų, suvoktų dalykų „talpykla“, kurie per sąmonę pateko ir įsitvirtino joje. Pasąmonės turinys nebūtinai vien tik neigiamas. Pasąmonei nėra svarbi logika, laikas, erdvė, racionalūs dalykai. Pasąmonė labiausiai atsiskleidžia sapnuose, nes pasąmonės kalba yra vaizdas. Nepaisant valios pastangų, vaizdiniai negali iškilti sąmoningai.
K.G. Jungas praplėtė Z. Froido psichoanalitinį požiūrį, įvesdamas kolektyvinės pasąmonės ir archetipo sąvokas.
Mūsų sąmoningą protą sudaro 5%, o 95% – pasąmonę. Pasąmonė veikia nepastebimai.
Vienas iš būdų, kaip mes galime sužinoti apie šį didžiulį užslėptą proto karalystės lobį, be abejo, yra sapnai.
Antras būdas yra “Atsitiktinės mintys” ar net minčių fragmentai, į kurias, kaip ir į sapnus, dažniausiai nekreipiame dėmesio, atmetame jas kaip nereikšmingas. Psichoanalizės metu pacientas yra skatinamas sakyti viską, kas tik ateina į galvą, kad ir kaip kvailai ar nereikšmingai tai skambėtų. “Tai yra absurdiška, kvaila mintis atėjo į galvą” – terapeutas žino, kad pacientas pasakys kažką labai vertingo iš savo pasąmonės. Šios mintys suteikia vidinės įžvalgos mums patiems, tačiau gali suteikti ir įžvalgumo stengiantis suprasti kitus ar aplinkinį pasaulį. Savybė atrodyti svetimu ir nepageidaujamu yra būdinga pasąmonės turiniui ir tipiškas jos prisistatymo būdas sąmoningam protui.
Trečias būdas – pasąmonė mums reiškiasi per mūsų pačių elgesį. Tai yra apsirikimai kalbant ir kitos elgesio “klaidos” arba “Froido klaidos”. Šios atsitiktinės “klaidos” – tai pasąmonės noras pasakyti taip, kaip yra iš tiesų, tai skverbimasis link atvirumo, sąžiningumo, tiesos, tikrovės (M.Scott Peck, 2009).
Renkantis paveikslėlius dirba dešinysis pusrutulis ir intuicija, pasirinkdami tokius paveikslėlius, kurių kairysis pusrutulis, jūsų mąstymas niekada nebūtų pasirinkęs. Nevertinkite ar gražu, ar ne. Svarbu, būti tame procese, atsipalaidavus rinktis paveikslėlius, būti atviram. Iš tiesų paveikslėliai jus pasirenka. Paveikslėliai kartais net „reikalaus“, kad Jūs juos griebtumėt ir išplėštumėt! Jūs net nežinosite, kodėl (loginio proto klausimas) norite paimti tą paveikslėlį, galbūt net nepatiks jis Jums. Paveiklėliai turi galią iškelti į paviršių nesuvokiamą, pasąmoningą informaciją, kuri nėra lengvai pasiekiama mąstančio proto. Paveikslėliai padaro apčiuopiama, realu ir prieinama prie to, kas dažnai yra mūsų psichikoje tik užuomazgos, greit praeina ir tik miglotai suvokiama sąmoningai. Šis ištraukimas į dienos šviesą padės plačiau, išsamiau pažinti save, savo sąmoningą bei nesąmoningą elgesį.
Giedres V. Sielos koliažo korta - nuolankus klausymasis intuicijos.

Du protai ir vidinis teatras

Turbūt yra tekę susidurti, kai žmogus pasakoja, jog jam viskas puikiai sekasi, tuo tarpu akyse kaupiasi ašaros. Šis pavyzdys parodo, jog mes turime 2 protus: vienas – mąsto, kitas – jaučia. Šie du iš esmės skirting žinojimo būdai sąveikaudami kuria mūsų psichinį gyvenimą. Racionalusis protas – reiškiasi, kai esame budrūs, mąstome, svarstome. Tačiau yra ir kita žinojimo sistema: impulsyvi ir galinga, kartais galbūt nelogiška – tai emocinis protas. Dažniausiai šie protai puikiai pasitarnauja vienas kitam: jausmai yra svarbūs protui, protas-jausmams. Tačiau aistroms pažeidus pusiausvyrą, emocinis protas paima viršų ir nuslopina racionalųjį. XVIa. Humanistas Erazmus Roterdamietis rašė apie amžiną įtampą tarp proto ir jausmų:
“Prieš vienišą proto galią jis pastatė du šėlstančius tironus: pyktį ir geismą. Kiek rotas gali priešintis jungtinėms pastarųjų pajėgoms, rodo žmogaus gyvenimo patirtis. Protas daro tik tai, ką sugeba: šaukia net užkimdamas ir kartoja dorybingumo priesakus, o šiedu tironai nesiliauja siuntinėję jį šunims šėko pjauti, vis labiau triukšmauja ir nesiliauja plūdęsi tol, kol jų šeimininkas pavargsta ir pasiduoda. “
Apie tą patį kalba ir Virginia Satir, garsi JAV psichoterapeutė. Ji drąsina mus “pakelti dangtį”, tai yra išdrįsti pažvelgti į savo vidų ir pamatyti, koks “vidinis teatras” mumyse vyksta, kur vaidina mums pažįstamos ir nepažįstamos įvairios mūsų dalys, nuotaikos: pyktis, kaltė, gėda, meilė, bejėgiškumas, protas, viltis, baimės, svajonės. Atrandame, kad turie daug dalių, kurių dar nesame atradę. Visos šios dalys, ar jūs savinotės, ar ne, yra jūsų viduje. Suvokę jas jūs galite joms vadovauti, o ne būti jų pavergti. Kiekviena jūsų dalis yra gyvybinis energijos šaltinis. Kiekvieną galima įvairiai pritaikyti, ji gali harmonizuotis su kitomis dalimis taip, kad pridėtų dar daugiau energijos.
Man padėjo “atidengti dangtį” – sielos koliažas. Sielos koliažas- sukurtas Seena Frost – JAV psichoterapeutės. Nuo 1989m. sparčiai plinta po visą pasaulį. Sielos koliažą greit pamėgsta tiek menininkai, tiek profesionalai – psichologai, meno terapeutai, socialiniai darbuotojai. Tai yra saugus būdas atidengti dangtį. Papildoma nauda – šalia pokalbių terapijos, mes gauname vaizdinį, lytėjimo, intuityvų elementus.
Giedres Venclovienes Sielos koliažo korta - harmonija tarp žemės ir dangaus.

Vaiko vaizduotė ir realybė

Paprastai vaiko gyvenimas realybėje yra lygiai toks pat, kaip ir vaizduotėje. Vaiko fantazijos įgalina mus pažvelgti į jo vidinį pasaulį. Galime atskleisti, kas laikoma paslėpta ar ko yra vengiama, taip pat iš vaiko perspektyvos pamatyti, kas vyksta jo gyvenime. Fantazijos yra jausmų išraiška. Vaiko jausmai yra jo esmė. Jei atspindėsime vaiko jausmus, jis taip pat pradės juos pažinti ir priimti. Vaikai stengiasi save apsaugoti. Vaikai daro viską, ką gali, kad įveiktų sunkumus ir išgyventų. Jie pasirenka tokį elgesį, kuris, atrodo, padės išgyventi. Jie gali elgtis agresyviai, priešiškai, piktai, būti hiperaktyvūs. Gali mažai kalbėti ar išvis nekalbėti. Gali bijoti, gali būti pernelyg malonūs ir „geri“, šlapintis į lovą, patirti įv. skausmus. Paauglystėje tai, gali išryškėti. Visi šie bandymai įveikti problemas visuomet slepia nepatenkintus poreikius, ir galiausiai paskatina savasties jausmo praradimą. Dažnai vaikai auga tikėdami tuo, ką girdi apie save, „prarydami“ visą netikslią info. Užduotis – padėti vaikui atskirti save nuo tų išorinių vertinimų ir klaidingų savęs suvokimų, padėti atrasti save patį. Reikės sugrįžti ir prisiminti, atgauti, atstatyti ir sustiprinti kažką, ką jis turėjo vaikystėje, tačiau dabar, atrodo, praradęs. Kai pažadinami pojūčiai, vėl imamas pažinti kūnas, žmogus gali atpažinti, priimti ir išreikšti savo prarastus jausmus. Jis suvokia, kad gali priimti sprendimus ir verbalizuoti savo norus, poreikius, mintis ir idėjas. Žmogus, suvokęs, kas jis yra, ir pripažinęs savo skirtumus nuo kitų, sugebės užmegzti kontaktą su kitais. Ir tą jis gali padaryti nepriklausomai nuo to, ar yra trejų, ar ašuoniasdešimt trejų metų amžiaus. Vaikui vystytis padeda patyrimas. Didėjant suvokimui, atsiranda galimybė keistis, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Sąmoningumas yra taip glaudžiai susijęs su patyrimu, kad kartais tai yra vienas ir tas pats.Kai vaikas patiria savo pojūčius, kūną, jausmus ir tai, kaip gali pasinaudoti savo intelektu, jis atgauna sveiką požiūrį į gyvenimą (V.Oaklander „Langas į vaiko pasaulį“, 2007)
SoulCollage® labai puikiai mums pagelbėja „ištraukti“ vaiko jausmus į paviršių paveikslėlių pagalba. Ir net labai sunkius bei sudėtingus, kur vaikas net nesugebėtų pasakyti. Tas pats tinka ir paaugliams, ir suaugusiems.
Pirma, atsipalaidavę ir nieko negalvodami padarome SoulCollage® kortą.
Antra, darant esminį pratimą – „Aš esu ta(s), kuris…“, mes susitapatiname su savo SoulCollage® kortos paveikslėliais bei kalbame „iš jų“. Tokiu būdu yra iškeliama į dienos šviesą įvairūs jausmai, emocijos, blokai, taip pat ir resursai, mūsų stiprybės.

Kam reikalinga rasti vidinę išmintį, intuiciją? Kas man iš to?

Kas yra mūsų stiprybės šaltinis? Kada mes galime jaustis iš tiesų saugūs, stiprūs? Ar turėdami banko sąskaitoje milijoną eurų? Jei staiga tuos visus pinigus prarasime? O tai visai realu: vagystė, banko griūtis ar kt. Kas tada? Gal mums gali padėti mūsų tėvai? Galbūt jie yra įtakingi visuomenėje? Gal draugai, artimieji, giminės? Bent keletą minučių apie tai pamąstę, suvoksime, kad, deja, tai laikini ir trapūs šaltiniai. O kas yra tikra, patvaru? Pritariu R.V.Emersono žodžiams: „Nebegaliu daugiau plėšytis į gabalus Jums panorėjus, renkuosi tą, kam pritaria mano širdis.“ Esame stiprūs, kai esame darnoje su savimi, su savo centru – širdimi.
Mums reikia tik vieno – užduoti sau klausimą bei ieškoti atsakymo savyje. Ar žinote, kad visi atsakymai, slypi mumyse! Problema, kad dažniausiai mūsų išmintis pasirodo kaip staigios idėjos ar mintys (intuicija), sapnuose ar prisiminimuose, kuri prapuola taip pat staigiai, kaip ir atsirado. Dar viena problema, kad kartais tos staigios mintys, ta išmintis yra nustūmiama, nuverčiama mūsų pačių proto, kuris yra skeptiškas intuicijai, intuityviai išminčiai arba bijo ją išgirsti, išgirsti tiesą.   Intuiciją turi kiekvienas žmogus nuo gimimo. Daugiausia ja vadovaujasi maži vaikai. Ne veltui sakoma, kad mažylio lūpomis kalba tiesa. Augdamas vaikas vis labiau ima įsiklausyti į proto balsą ir logiką. Iš suaugusiųjų jau mažai kas, priimdami sprendimą, atsižvelgia į tokį neaiškų jausmą kaip intuicija. Ir be reikalo. Išvystytas intuicijos jausmas padeda žmogui surasti teisingą išeitį iš situacijos, išvengti daugybės nemalonumų, leidžia pasukti „prieš bangas“ ir laimėti, nors faktai ir viešoji nuomonė prognozuoja visai ką kitą. Pasikliaujantieji intuicija 5 kartus rečiau patenka į avarijas ir trigubai rečiau apsinuodija maistu. Deja, 97 proc. Žemės gyventojų tik retkarčiais klauso vidinio balso ir tik 3 proc. sąmoningai naudojasi intuicija. Nebent gyvenime įvyksta kažkokie kataklizmai, kurie supurto mūsų skubantį gyvenimą ir nenorom priverčia sustoti ir pažvelgti į savo vidų, gelmėse glūdinčią išmintį, kur visi atsakymai į visus klausimus tikrai yra, tik reikia laiko, darbo, pastangų bei didžiulio noro atrasti tai.
SoulCollage® yra nuostabus, lengvas, suprantamas, kūrybiškas, malonus, saugus būdas susisiekti su savo vidine išmintimi, intuicija!

Tuščios kėdės technika ir Sielos koliažas

Tuščios kėdės techniką sukūrė Fritz Perls (Geštalto psichoterapijos įkūrėjas). Nadojama neužbaigtų situacijų perkėlimui į čia ir dabar. Pvz. asmuo gali laikyti viduje jausmus ir neišsakytus žodžius, skirtus seniai mirusiems tėvams. Kai mes kalbame apie tai, yra lengviau išvengti jausmų ir emocijų. Kai miręs tėvas įsivaizduojamas tuščioje kėdėje ir jam sakoma tai, kas skirta pačiam tėvui ( vietoj pasakojimo apie tai), tai yragalingas patyrimas, kuris dažnai padeda užbaigti dar vieną nebaigtą geštaltą. Kai tai nutinka, kūno poza akivaizdžiai byloja apie ramybę ir atsipalaidavimą. Ši technika padeda buvusias, neišpręstas situacijas paversti dabartimi, susitelkti į patyrimą.
Kartais į tuščią kėdę pasodinamos asmenybės dalys ar simboliai. Ši technika padeda išsiaiškinti prieštaringas asmens tendencijas ir skilimus, o toks suvokimas yra esminis atstatant vidinę pusiausvyrą. Fritz Perls yra paminėjęs prieštaringų dalių susitaikymą, kai dalys gali būti sujungiamos į produktyvią kombinaciją ir sąveiką, tokiu būdu nebelieka beprasmės kovos, kurioje buvo prarandama energija. Pats ryškiausias skilimas yra tarp viršininko ir nevykėlio. Viršininko balsas savo kritika vargina ir kankina nevykėlį. Turi padaryti tą, aną. Būdinga prievarta bei teisingumo atmosfera. Nevykėlis yra atoveikio jėga. Jis į viršininką reaguoja elgesiu: būna bejėgis, pavargęs, netikras savimi, maištingas. Kai konfliktas išaiškėja, naudinga atsitraukti ir „stebėti“, kaip ginčijasi šios dvi mūsų dalys. Tuomet mes galime patys laisvai pasirinkti, galbūt šiek tiek derindamiesi prie kiekvienos iš šių pusių (Violet Oaklander „Langas į vaiko pasaulį“).
Tas pats principas naudojamas ir Sielos koliažo (Soulcollage®) darbe. Tik šiuo atveju tuščioje kėdėje „sėdi“ mūsų padaryta Sielos koliažo korta. Ir tuomet mes klausiame kortos sėdinčios tuščioje kėdėje: korta, kas tu esi? Tuomet atsisėdame į tuščią kėdę su korta ir susitapatiname su joje pavaizduotais paveikslėliais, lyg tampame tuo, kas ten pavaizduota, įsijaučiame į kūno pozą, mimikas. Kuo daugiau pojūčių įtraukiame, tuo geriau. Duodam sau laiko įsijausti, pajausti toje kortoje esančius paveikslėlius. Ir tuomet atsakot: Aš esu ta(s), kuri... Atkreipkite dėmesį, labai svarbi formuluotė – aš esu ta, kuri…, tai padeda susikoncentruoti į čia ir dabar ir pajusti, išgyventi visus jausmus, emocijas kylančias iš tos kortos. Primenu, vienoje kortoje mes darome vieną temą ar vieną emociją.
Giedres Venclovienes Sielos koliažo korta - "Aš esu ta, kuri priima į savo gyvenimą dėmesį, meilę, džiaugsmą, mėgavimąsi, žavėjimąsi, pagarbą bei skaniausius dalykus savo gyvenime. Aš esu ta, kuri priima."

Jei niekuomet neisi į girią, tau nieko niekada nenutiks, ir tavo gyvenimas taip ir neprasidės

Prisiminkite, kas vaikystėje buvo jūsų mėgstamiausias herojus, kurias knygeles skaitėte daugiausiai. Galbūt pamatysite, kad jūs suaugęs, rimtas žmogus, esate stebėtinai panašus į kurį nors mėgstamą herojų. O gal jis nepastebimai valdo jūsų gyvenimą? Vaikystėje įdiegtą „programą“ galima ištraukti į dienos šviesą nagrinėjant pasakas. Pamėginkite savarankiškai pasirausti atmintyje, atkurti vaikystės prisiminimus. Svarbu, kad prisimintumėte knygeles, paveikslėlius, animacinius filmukus ir t.t., kuriuos įsiminėte būdami 4-6 metų. „Radę“ mėgstamą pasaką, pasistenkite prisiminti, kokia scena, koks epizodas jums išliko atmintyje ir prie ko jums nuolat norisi grįžti. Beje, tas epizodas nebūtinai turėtų jums patikti – jis gali ir bauginti, kelti nerimą, jaudinti. Pabandykite jį panagrinėti, paieškoti paralelių su savo dabartiniu suaugusio žmogaus gyvenimu, rasti pasikartojančių įvykių, rodančių, kad jūsų gyvenimui svarbus tas ar kitas scenarijus. (M.Melija, 2008, p.91) C.G. Jungas rašo, kad gyvenimiškų situacijų yra kur kas mažiau negu žmonių gyvenimų. Šių situacijų prielaidos užkoduotos kiekvieno žmogaus psichikoje.Visa, kas vyksta mite ar pasakoje, yra vidinio psichinio gyvenimo atspindys. Tiek mitai, tiek pasakos atspindi asmenybės transformacijos procesą. Pasaka atspindi žmogaus būties svarbiausias temas. Pasaka nieko nereikalauja, ji nemoralizuoja. Ji kuria ne charakterius, bet galimybes. Pasakos kuria pasaulį, kuriame yra tvarka. Jos prisiliečia prie žmogaus gyvenimo ir jį apšviečia. Pasakos išmoko mus elgtis su savo troškimais, baimėmis ar potraukiais, nurodo galimus atsakymus į vienokius ar kitokius pasąmonės impulsus. Pasaka – tai projekcija į ateitį, tai planas, tai lobis, priklausantis pasąmonei. Pasaka – simbolinė asmeninio ieškojimo išraiška, ieškojimo, kuris turi tikslą pasiekti aukštesnį asmenybės išsivystymo lygį ir plėsti asmens sąmoningumą (G.Gudaitė, 2001, p.234). Pravartu mokytis iš pasakų: jos siūlo kelrodžius ir žemėlapius, todel darosi įmanoma įveikti netgi tokias užduotis, kurios anksčiau rodėsi neįkandamos


Giedres Venclovienes Sielos koliažo korta - Vasilisa Išmintingoji

Meditacija – susisiek su savo vidine išmintimi

Kiekvienas žmogus savo viduje saugo milžinišką išmintį ir žinojimą. Tas gelmes pasiekiame per intuiciją. Atradau paprastą ir nuostabų būdą kaip susisiekti su savo vidine išmintimi. Išbandytas ir patikrintas būdas! Išbandykite ir Jūs. Ši meditacija užtruks 10-15min. Darykite iš ryto, tai suteiks jums ramybės, pasitikėjimo visai dienai. Taigi, pradedam.
“Patogiai įsitaisykite, užsimerkite ir atsipalaiduokite. Įsivaizduokite, jog esate kažkur nuostabioje gamtoje. Tai gali būti bet kokia jums patikanti vieta: lankos, kalnai, miškas, paplūdimys. Tai gali būti net vandenyno dugnas ar kita planeta. Kad ir kur tai būtų, turite jaustis jaukiai, patogiai ir ramiai. Tyrinėkite aplinką, atkreipkite dėmesį į regimas detales, į garsus ir kvapus, į kiekvieną iškylantį atskirą pojūtį ar įspūdį.
Ištyrinėję pradėkite įsikurti. Darykite viską, kas patinka, kad ši vieta kuo labiau būtų jums kaip namai, kad ji būtų kuo mielesnė. Galbūt panorėsite pasistatyti kažkokį namą ar palapinę, o gal tiesiog apjuosite visą apylinkę apsaugine auksine šviesa – žodžiu, darykite viską, kas jus tenkina ir džiugina, atlikite įsikūrimo savo ypatingoje vietoje ritualą.
Dabar įsivaizduokite, jog savo prieglobstyje einate taku į tolius. Imate žingsniuoti ir tolumoe pamatote į jus artėjantį pavidalą, spinduliuojantį vaiskią, akinamą šviesą.
Po truputį imate įžvelgti tikslesnius pavidalo kontūrus – vyro ar moters, o gal kokio nors gyvūno. Jeigu tai asmuo, kiek jam metų? Kaip jis apsirengęs? Pavidalas vis labiau artėja, jūs įžiūrėkite vis daugiau ir vis smulkesnių veido bei laikysenos detalių.
Pasveikinkite šią būtybę ir paklauskite, koks jos ar jo vardas. Priimkite tokį vardą, koks pirmiausia pasigirs ar pasirodys ir visiškai nekvaršinkite sau dėl jo galvos. Aprodykite šiam vadovui savo prieglobstį, abu patyrinėkite jį kaip reikiant. Vadovas gali parodyti tokių dalykų, kurių ligi šiol būsite nepastebėję. O gal tik pasidžiaukite būdami drauge. Paklauskite savo vadovo, ar jis (ji) nieko nenori pasakyti, patarti jums šią akimirką. Jei pageidaujate, paklauskite ko nors patys. Atsakymą galite gauti tuojau pat, bet jei ne, nenusiminkite – atsakymas kažkokiu būdu ateis vėliau.
Kai pakankamai pabūsite drauge, padėkokite šiam vadovui ir išreikškite savo prielankumą, kartu pakvieskite vėl susitikti prieglobstyje kitą kartą. Atsimerkite ir pamažu grižkite į kasdienybę. ( iš Shakti Gawain knygos “Kuriamoji vizualizacija”)”

Gyvenimo stebėjimas

Aš galiu tau duoti ramų stebėjimą, kaip išskrenda paukščiai. Ateina laikas, kai paukščiai išskrenda, kai paukščiai sugrįžta. Viskam savo laikas, nepaisant tavo nuotaikų, baimių. Gyvenimas vyksta nepaisant, kaip tu šiandien jautiesi – esi ramus, laimingas, linksmas ar liūdnas, piktas, niūrus. Laikas bėga nepaisant tavo emocijų, nuotaikų. Stiprink savo valią ir ramiai stebėk. Atsiribok, nesusitapatink su jokia savyje iškylančia mintimi, emocija, išlik ramus, stabilus, meditatyvioje būsenoje. Stebėk. Viskas praeina, absolučiai viskas, išlik stiprus viduje, ramus viduje. „Galiu atsitraukti nuo savo minčių, žvelgti į jas, kaip į objektą, vertinti ir kritikuoti. Tą patį galiu daryti su savo jausmais. Bet to nepadarysiu su savo valia. Neįmanoma tuo pat metu norėti ir nenorėti, nes nenoras irgi yra noras. Štai kodėl svarbu ne mane persekiojančios pagundos, o tai, ar aš joms pritariu, ar ne. „Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų“(Mt 15, 11)“ (P.Kreeft, 2006, p.50).


Giedres Venclovienes Sielos koliažo korta - Gyvenimo stebėjimas

Kokiais būdais pasireiškia intuicija?

Intuicija – tai pasąmonės išraiška. Kaip jau žinome intuicija pasireiškia staiga, kaip iškilęs vaizdinys, mintis ar kūno pojūtis.
Intuicija gali pasireikšti kaip:
  1. Vaizdiniai, sapnai – per meditaciją, maldą, sapnus.
  2. Nuojautos, mintys ar balsas – sakantis jums: „Taip, ne, daryk tą, dar ne laikas“, kaip mano atveju labai aiškus, stiprus buvo vidinis pasakymas “vaiką auginsi viena“. Tai gali būti vienas skardus žodis, trumpas sakinys ar ištisa paskaita.
  3. Fiziniai pojūčiai – jei ta žinia: „Žiūrėk!“ arba: „Saugokis!“, tai ją gali lydėti drebulys, šiurpas, nerimo jausmas, diskomfortas kažkur viduje, gali suspausti krūtinę, pradėti skaudėti galvą, galite net pajusti rūgštų skonį burnoje. Teigiamą žinią gali lydėti šiurpuliukai („žąsies oda“), svaigulys, šiluma, krūtinės plėtimasis, atsipalaidavimas, palengvėjimas, įtampos išnykimas.
  4. Emocijos – nesmagumas, susirūpinimas, sutrikimas, o jei tie pranešimai yra teigiami, tai galite patirti džiaugsmo, euforijos ar gilios vidinės ramybės jausmą.
  5. Žinojimo jausmas – iš intuicijos ateinančią žinią dažnai lydi padidėjusio aiškumo pojūtis, jutimas, jog tas atsakymas ar impulsas yra teisingas. Dar vienas rodiklis, kad jūsų gaunama informacija teisinga, yra ją lydintis susijaudinimas ir entuziazmas.

Gyventi vedamam širdies – tai valios reikalaujantis kelias

Pirma, reikia valios pastangų, kad išgirsti vidinį, širdies balsą. Kaip sakė M.Gandhi:“Vienintelis tironas, kuriam aš galiu nusileisti, yra tylus balselis, sklindantis iš mano širdies.“ Kunigas Rytis Gurkšnys taip pat teigia, jog: „Dievas niekada netrenkia mums sunkiu vėzdu per galvą. Jis tyliai kalba į širdį.“
Antra, reikia dar didesnių valios pastangų, kad paklusti tam tyliam širdies balsui ir daryti tai, ką sako širdis. Kodėl? Nes labai greit mus atakuoja kitos mintys, kurios yra žymiai garsesnės, atkaklesnės. Tos mintys, tai įvairios baimės, abejonės, nerimas, kitų žmonių neigiamos nuomonės, loginiai išvedžiojimai, kad čia nesąmonė, neįmanoma tai įgyvendinti. Kadangi, jos garsesnės, atkaklesnės, tai ima atrodyti, jog jos yra tiesa. Nes širdies balsas yra tylus, jis įkyriai neperša savo nuomonės, nešaukia, neįtikinėja. Ir tik žmogus, savo laisva valia nusprendžia, ko jam klausyti, kuo tikėti. Pagal tai, ko jis klauso, kuo tiki, toks jis ir tampa. Galimi du keliai: 1. klausyti savo širdies balso ir veikti, taip tampant geresniu, džiaugsmingesniu, laimingesniu, mylinčiu žmogumi, 2. atmesti tą tylų balselį kaip nereikšmingą ir pasiduoti baimėms, nerimui, abejonėms, kitų žmonių nuomonėms, tampant vis piktesniu, nelaimingesniu, nepasitikinčiu, liūdnu žmogumi.
Didžiulio tikėjimo, meilės Dievui bei valios pavyzdys man yra Motina Teresė. Motina Teresė sau buvo davusi įžadą, niekuomet neatsakyti Viešpačiui, atsisakymas paklusti, jai buvo tolygus padaryti mirtiną nuodėmę. Praėjus dviems metams po įžado davimo, Motinai Teresei besimeldžiant vis ateidavo įžvalga, jog ji turinti palikti vienuolyną, kuriame buvo davusi amžinuosius įžadus beveik 20 metų, ir eiti pas vargingiausius žmones į lūšnynus ir skleisti jiems šviesą. Nors ir buvo atsidavusi vienuolė, labai nuolanki, darbšti, bet tai buvo didelis iššūkis, jai kilo abejonės, baimė, ar ji bus pajėgi įgyvendinti Dievo valią. Tačiau jos tikėjimas, meilė Dievui buvo labai stipri ir ji pakluso savo širdies balsui ir beveik 50 metų skleidė šviesą vargingiausiems iš vargingiausių ir tapo pavyzdys visiems pasaulio žmonėms.
Motina Teresė

Unikalumo kelias – vienišas kelias

Unikalumo kelias – vienišas kelias. Yra daug knygų, mokytojų, gurų, dvasinių vadovų, psichoterapeutų, kurie padrąsina sunkią minutę, patikina, kad ir jiems tai buvo, kad tai kelio dalis, bet visą juodą, sunkiausią darbą turi atlikti pats, visiškai vienas, akistatoje tik su savimi, su savo siela, širdimi, baimėmis, kompleksais ir pan. Tai taip baisu, sunku, vieniša ir toks keistas, išskirtinis jautiesi. Atrodo, kiti žmonės kaip žmonės, o tu tokį viduje pragarą pergyveni, toks kaip iš kito pasaulio jautiesi.
Jau kaip pergyveni tą sumaištį, savęs suvokimo laikotarpį, pamatai, kad tu nesi vienas. Kad aplinkui ir tavo draugui, ir tavo draugo draugui ir dar ne vienam žmogui teko pergyventi savojo „Aš“ paieškas. Ir tada suvoki, jog iš esmės, visi mes esame vienodi, mūsų giliausi siekiai, tikslas yra vienodi – būti laimingiems, harmoningiems, patirti vidinį džiaugsmą, pasitenkinimą. Tik keliai ( svajonės, norai, būdai ) į tikslą visų mūsų unikalūs, skirtingi. „Dvasinio tobulėjimo kelias reikalauja drąsos ir iniciatyvumo, mąstymo ir savarakiškos veiklos. Kelią turime nueiti vieni patys. Joks mokytojas negali jūsų ten nugabenti. Nėra jokio išankstinio recepto.“ (M. Scott Peck „Nepramintuoju taku“)

Vidinio vedlio radimas

Turite vidinį vedlį, bet juo nesinaudojate. Esame praradę ryšį su vidiniu vedliu. Kiekvienas žmogus, kai gimsta, šį vedlį turi, bet jam neleidžiame dirbti, funkcionuoti. Jis bemaž paralyžiuotas, tačiau jį galima prikelti.
Turite liautis mąstyti, galvoti. Kai negalvojate – viskas nuostabu, tada jus tarsi veda vidinis vedlys. Protas jus gali paklaidinti, o didžiausias paklydimas yra tas, kad jūs netikite vidinio vedlio vedimu. Bus sunku, nes galvoti esate įpratę nuo seno. Būkite budrūs: ne galvokite, bet jauskite, kas ateina jums į protą. Kai ateina iš vidaus, jūs jaučiate, kaip tai kyla nuo pilvo srities į viršų; jaučiate srovę, šilumą. Kai veikia protas, viskas vyksta paviršiuje, galvoje, o paskui sunkiai ima leistis žemyn. Protas išsigąsta, jam tai atrodo nepatikima, atsiradę iš  nežinia kur, be priežasties, be įrodymų – tiesiog pasirodė, ir viskas.
Kai tik pateksite į sunkią situaciją ir nematysite jokios išeities, negalvokite; pasiekite gilią negalvojimo būseną ir leiskitės vedami vidinio vedlio. Iš pradžių jausitės išsigandę, nesaugūs, bet greitai, kai taip elgdamiesi vis darysite teisingas išvadas, vis pataikysite į reikiamas duris, jūs tapsite drąsesni ir imsite vidiniu vedliu pasitikėti.
Išmintis kyla iš širdies, ne iš intelekto. Osho “Intuicija: žinojimas anapus logikos”

„Atminkite, kad durys vedančios į šventyklą yra jumyse“. Rumi

Pasak vienos senos legendos, buvo laikai, kai žmonės galėjo žinoti tiek, kiek žino dievai. Tačiau jie dažnai nesinaudodavo ta išmintimi. Vieną dieną dievams nusibodo taip lengvai teikti žmonėms dovaną, kuria jie nenori naudotis, ir nusprendė taip paslėpti tą vertingąją išmintį, kad ją galėtų surasti tik atkakliausiai ieškantys. Dievai manė, kad jei žmonės, norėdami surasti tą išmintį, turės smarkiai padirbėti, tada ją naudos daug rūpestingiau.
Vienas iš dievų pasiūlė užkasti ją giliai į žemę. Kiti nesutiko – per daug bus žmonių, galinčių nesunkiai atkasti ją. „Paskandinkime ją giliai vandenyne“, – pasiūlė trečias, tačiau ir jo mintis buvo atmesta. Dievai žinojo, kad ilgainiui žmonės išmoks giliai nardyti, ir tada lengvai ją pasiims iš ten. Dar vienas dievas pasiūlė paslėpti ją aukštai kalnuose, bet visi greit priėjo prie išvados, kad žmonės įkops ir į kalnus.
Pagaliau vienas iš pačių išmintingiausių dievų pasiūlė: “Paslėpkime ją giliai pačių žmonių viduje. Jiems niekada neateis į galvą jos ten ieškoti“. Taip ir padarė. Ta išmintis ir slypi ten iki šiol.
Sielos koliažas – yra kelias įtvirtinti savo vidinę išmintį!


Giedres Venclovienes Sielos koliažo korta - vidinis magas

Klausyti savo širdies – tai klausyti savo sielos

Klausyti savo širdies – tai klausyti savo sielos.
Siela fiziniu lygmeniu įsitvirtina žmogaus širdyje. Širdis – tai psichologinis ir fiziologinis žmogaus centras. Hinduistų tantrose, širdis – “Anahata”, išvertus iš sanskrito kalbos, reiškia „amžinai skambantis būgnas“. Ji išsidėsčiusi lygiagrečiai su širdimi krūtinės centre ir jungia 3 žemutines – materialiąsias – su 3 viršutinėmis – dvasinėmis čakromis. Būdama visų čakrų centras ji yra meilės, atjautos, globos ir ištikimybės lizdas. Jos veikla leidžia prisiderinti prie kito žmogaus, jį pajusti, prisiliesti dvasia ir jam leisti tai daryti emociniu, dvasiniu ir fiziniu lygmeniu. Tik širdies čakra lemia tai, kad mylime ir veržiamės prie meilės. Ji vadovauja mūsų gebėjimams duoti ir priimti meilę. Ji moko atiduoti save kitiems, atleisti, pateisinti ir pagailėti. Nusivylimą, pyktį galime neutralizuoti tik meile. Meilėje slypi ir gydomosios galios.

Klausyk savo širdies – o ką čia reiškia?

„Klausyk savo širdies“… Ar neteko Jums girdėti šio posakio? Turbūt net ne vieną kartą. Ir ką tai reiškia „klausyti širdies“? Man šie žodžiai, tiesą sakant, buvo nieko nereiškiantys…Aš, kaip ir daugelis vaikų, buvau auklėjama „būti protinga“ – gerai mokytis, įstoti į universitetą, dirbti „teisingą darbą“ (kad gatvių nereiktų šluoti) ir t.t. Jausmų sritis tarsi neegzistavo, džiaugtis, būti linksmai ir patenkintai buvo normalu, tarsi „leidžiami jausti jausmai“. Baimė, pyktis, liūdesys, nerimas iš „draudžiamųjų“ sąrašo. Kodėl? Nežinau, niekas apie tai garsiai nešnekėjo, bet vaikas jaučia, kas galima, o kas ne. Deja, visi tie draudžiamieji jausmai niekur nedingsta, nustumiami giliai į pasąmonę, o paskui „išnyra“ pačiu netinkamiausiu metu. Prisimenu, kai paauglystėje tirpdavo ranka, padidintas spaudimas būdavo, galva skaudėdavo, nemiga kamuodavo, gydytojų bei tėvų pasakymas – „nebūk jautri“, deja, mažai paguosdavo, o tik dar padidindavo nerimą, kad esi kažkoks nenormalus. Toks jausmas, kad nei tėvai, nei gydytojai, nei aplinkiniai nejaučia baimių, nerimo, pykčio, liūdesio, nes apie tai nešneka, o jei nešneka, tai gal ir nejaučia tokių blogų jausmų? Ir tuomet pasidaro dar baisiau dėl savo įvairių neigiamų jausmų, nes galvoji, jog tik tu vienas visame pasaulyje esi kažkoks „nenormalus“. Pasidaro dvigubai sunkiau, nes ne tik negali parodyti savo neigiamų jausmų, bet ir turi kontroliuoti bei slopinti juos. Kiek energijos sunaudojama visiškai beverčiam darbui…Slopini savo jausmus, slopini savo pojūčius, nebejauti, nebepažįsti savo kūno. Gyvenimas pasidaro nebe gyvo žmogaus su savo pojūčiais, jausmais, o kaip roboto, kaip masės žmonių, kurie turi mąstyti, jausti, gyventi vienodai. Gyvenimas pasidaro nebe gyvas.
Kaip klausyti širdies? Kaip ją išgirsti? Ar ji išvis moka kalbėti? Ar tai tik organas varinėjantis kraują? O gal tai ir jutiminis organas? O kodėl jos apskritai reikia klausyti? Ar ji mums gali patarti? Ar tai patikimas patarėjas? Ar ji mus gali nukreipti tinkama linkme? Ar tikrai klausyti savo širdies – tai daryti teisingai? Ar aš tapsiu laimingesnis, klausydamas savo širdies?