„Atminkite, kad durys vedančios į šventyklą yra jumyse“. Rumi

Pasak vienos senos legendos, buvo laikai, kai žmonės galėjo žinoti tiek, kiek žino dievai. Tačiau jie dažnai nesinaudodavo ta išmintimi. Vieną dieną dievams nusibodo taip lengvai teikti žmonėms dovaną, kuria jie nenori naudotis, ir nusprendė taip paslėpti tą vertingąją išmintį, kad ją galėtų surasti tik atkakliausiai ieškantys. Dievai manė, kad jei žmonės, norėdami surasti tą išmintį, turės smarkiai padirbėti, tada ją naudos daug rūpestingiau.
Vienas iš dievų pasiūlė užkasti ją giliai į žemę. Kiti nesutiko – per daug bus žmonių, galinčių nesunkiai atkasti ją. „Paskandinkime ją giliai vandenyne“, – pasiūlė trečias, tačiau ir jo mintis buvo atmesta. Dievai žinojo, kad ilgainiui žmonės išmoks giliai nardyti, ir tada lengvai ją pasiims iš ten. Dar vienas dievas pasiūlė paslėpti ją aukštai kalnuose, bet visi greit priėjo prie išvados, kad žmonės įkops ir į kalnus.
Pagaliau vienas iš pačių išmintingiausių dievų pasiūlė: “Paslėpkime ją giliai pačių žmonių viduje. Jiems niekada neateis į galvą jos ten ieškoti“. Taip ir padarė. Ta išmintis ir slypi ten iki šiol.
Sielos koliažas – yra kelias įtvirtinti savo vidinę išmintį!


Giedres Venclovienes Sielos koliažo korta - vidinis magas