Kol esame vaikai, mes klausome
arba turime klausyti tėvų. Retas,
kuris tėtis ar mama sako, vaike, o kaip tu pats jauti, manai? Ką tavo kūnas,
pojūčiai, emocijos tau sako? Maži vaikai žino kas yra tiesa, jų neapgausi. Bet...Jie
turi klausyti savo tėvų, kurie patys nelabai klauso ir pasitiki savo intuicija.
Ir tada prasideda užburtas ratas: tėvai auklėja vaikus taip, kaip reikia, kaip
visi daro. Vaikai išmokę iš savo tėvų, elgiasi taip pat, klauso kitų nuomonės,
daro kaip visi, užgniaužia savo pojūčius, emocijas, savo nuomonę ir tokiu būdu
užtildomas, užgniaužiamas toks subtilus dalykas kaip intuicija, vidinė išmintis.
Intuicija labai sunku apibūdinti, bet labai trumpai galima būtų sakyti,
intuicija – tai tikėjimas savimi. Tikėjimas ir pasitikėjimas savo kūnu, savo
pojūčiais, emocijomis bei mintimis. Jei mano kūnas sako, atsargiai, neik,
pavojus, aš ir neinu, nes aš tikiu savo kūnu. Tai pagarba sau – savo kūnui,
savo emocijoms, pojūčiams bei mintims. Tai meilė sau, tai nuolankus priėmimas
savęs toks koks esu, nepaisant, koks aš esu.
Sielos koliažo šūkis: „Atrask savo išmintį, pakeisk savo pasaulį“ –
šiandien man skamba labai galingai. Tai drąsa pažvelgti į save toks, koks iš tiesų
esu ir tikėti savimi. Tuomet išties gali pakeisti savo gyvenimą, į tokį, kokio
tu trokšti, kokį ir turi iš tiesų gyventi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą