Ar gali žmogus pasikeisti?

Ar gali žmogus pasikeisti? Dažnai girdime sakant, koks esi, toks esi – nepasikeisi! Kokioje šeimoje gimei – toks ir tu tapsi...Bet ar tikrai? Ar visada? Ar tikrai viskas nulemta iš anksto? Tas pasakymas skamba labai nuteisenčiai, kad negali būti kitaip, nesuteikia laisvės rinktis. Laisvė rinktis, keistis, veikti, gyventi kitaip. Kiekvieną dieną mes galime pradėti kitaip, iš naujo, kristi ir keltis, vėl kristi ir vėl keltis... Sielos koliažo moto yra: „Atrask savo išmintį, pakeisk savo pasaulį“. Tai suteikia vilties ir ryžto vėl stotis.  

Viltis

Pasak Vangos, žymios aiškiaregės, žmogaus laimė – jo kantrybėje. Kantrybė, atkaklumas, ištvermė – tai kažkuo tarpusavyje panašūs žodžiai, sinonimai. Kas yra ištvermė? Tai tvirtėjimas, kietėjimas, gebėjimas darytis patvaresniam, sveikesniam, stipresniam. O kaip ištvermė, kantrybė, atkaklumas susijęs su viltimi? Iš pirmo žvilgsnio, nesuderinami dalykai. Kaip yra pasakęs Nick Vujicic savo nuostabioje ir įkvepiančioje knygoje ”Gyvenimas be ribų”: ”Patikėkite, neturėti vilties daug blogiau negu neturėti galūnių. Viltis suteikia jėgų. Ji gali pastumti net, atrodo, nepajudinamas kliūtis. Viltis randa nė nenumanomų galimybių. Sulaukiate pagalbos. Atsiveria durys. Parodomas kelias.”  Tad šiais sudėtingais laikais nepraraskime Vilties!

Drąsa

Kas yra drąsa? Koks žmogus yra drąsus? Ar tas, kuris nieko nebijo? Ar čia tik išrinktųjų savybė – būti drąsiam? Jei aš bijau, ypač naujų dalykų, ateities, ar aš kažkokia kitokia, su trūkumais? Pasirodo, ne!  „Pasikeitimai, neįprasta veikla, nežinoma žemė, atliktų neįprastų darbų patirtis visada gąsdina. Taip buvo ir taip bus. Drąsa nėra baimės nebuvimas, tai yra veiksmas, kai nepaisoma baimės, tai yra judėjimas į nežinomybę ir į ateitį, tai yra baimės keliamo pasipriešinimo nugalėjimas“ M.Scott Peck „Nepramintuoju taku“.  

Norint gyventi savo autentišką gyvenimą, norint klausyti širdies bei gyventi jos vedamam – reikės būti drąsiam. Galima nueiti į šimtus seminarų, lankytis pas psichologą kelerius metus, tačiau taip ir neišdrįsti žengtį realaus žingsnio į nežinomybę, į pasikeitimą, į savo autentiško gyvenimo kūrimą. Tas pats ir su Sielos koliažu. Tai yra puikus įrankis, norint pažinti savo jausmus, emocijas, norus, baimes, tačiau nesiimant realių žingsnių, darbų, visas pažinimas liks tik „popieriuje“. Pasikvieskime drąsą būti mūsų gyvenimo palydovu ir pirmyn į nežinomybę!  

Kas yra Tiesa?

Sprendimus priimame kasdien, visi - maži ir dideli: ką man šiandien valgyti pietų, apsirengti, kokio žaislo, daikto man reikia, kokią specialybę, darbą, sutuoktinį pasirinkti ir t.t. Ar lengvai priimate sprendimus? O gal dvejojate, trypčiojate, galvojate, kas galėtų Jums patarti, kaip pasirinkti teisingai ir vėliau nesigailėti.

Kas žino tiesą? Tėvai, draugai, valstybė, mokytojai? Kas geriausiai, išmintingiausiai gali mums patarti?

Jn 14, 6 “Jėzus jam sako: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.” Jn 14, 16-17 ”Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, - Tiesos Dvasią, kurios pasalis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse.”

Klausant vieno seminaro, išgirdau mintį, jog tiesos ieškojimas veda prie Dievo. Kad ir kaip gėdijausi ir vis dar gėdijuosi Dievo temos, pagaliau turiu pasiduoti ir pripažinti, kad tai yra tiesa. Jei tikrai atkakliai ieškai atsakymų į egzistencinius klausimus, ne savo noru, tiesiog natūraliai atsidūri šalia Biblijos ir pradedi ją skaityti, suprasti bei mokytis iš neišsemiamo išminties lobyno...

Discover Your Wisdom. Change Your World! (Atrask savo išmintį. Pakeisk savo pasaulį!)

Kol esame vaikai, mes klausome arba turime klausyti tėvų. Retas, kuris tėtis ar mama sako, vaike, o kaip tu pats jauti, manai? Ką tavo kūnas, pojūčiai, emocijos tau sako? Maži vaikai žino kas yra tiesa, jų neapgausi. Bet...Jie turi klausyti savo tėvų, kurie patys nelabai klauso ir pasitiki savo intuicija. Ir tada prasideda užburtas ratas: tėvai auklėja vaikus taip, kaip reikia, kaip visi daro. Vaikai išmokę iš savo tėvų, elgiasi taip pat, klauso kitų nuomonės, daro kaip visi, užgniaužia savo pojūčius, emocijas, savo nuomonę ir tokiu būdu užtildomas, užgniaužiamas toks subtilus dalykas kaip intuicija, vidinė išmintis.

Intuicija labai sunku apibūdinti, bet labai trumpai galima būtų sakyti, intuicija – tai tikėjimas savimi. Tikėjimas ir pasitikėjimas savo kūnu, savo pojūčiais, emocijomis bei mintimis. Jei mano kūnas sako, atsargiai, neik, pavojus, aš ir neinu, nes aš tikiu savo kūnu. Tai pagarba sau – savo kūnui, savo emocijoms, pojūčiams bei mintims. Tai meilė sau, tai nuolankus priėmimas savęs toks koks esu, nepaisant, koks aš esu.    

Sielos koliažo šūkis: „Atrask savo išmintį, pakeisk savo pasaulį“ – šiandien man skamba labai galingai. Tai drąsa pažvelgti į save toks, koks iš tiesų esu ir tikėti savimi. Tuomet išties gali pakeisti savo gyvenimą, į tokį, kokio tu trokšti, kokį ir turi iš tiesų gyventi.  

Vidinis vaikas ir Sielos koliažas

Vidinis vaikas - tai vaikiška dalis, kuri gyvena tavyje ir šiandien, kai esi jau suaugęs žmogus. Jis trokštantis meilės, rūpesčio, supratimo ir palaikymo. Tai emocinga, jautri, pažeidžiama, linksma, spontaniška, nerūpestinga, mokanti žaisti, kūrybiška mūsų dalis. Tai dalis, kuri žino, kaip būti ir gyventi. Kai atmetam vaikiškąją savo asmenybės dalį, gyvenimas tampa nuobodus, sunkus ir nelaimingas. Ir jeigu dabar, kai esame suaugę žmonės, vėl randame ryšį su vaikiškąja savo dalimi, mūsų gyvenimas pasidaro įdomus, spontaniškas ir gyvas kaip vaikystėje, jis trykšta džiaugsmu, tampa lengvas lyg vėjelio dvelksmas, prisipildo pasitikėjimo ir meilės (O.Lapinas, D.Lapinienė “Ten ir atgal: vienas megabaitas apie vaiką”).

Sielos koliažas gali padėti atrasti savo vidinį vaiką, “prakalbinti” jį, sužinoti ko jam trūksta ir po truputį, pasitelkiant savo suaugusiojo drąsą bei išmintį, suteikti, duoti tai, ko jam labiausiai reikia.

Sėkmės!

Meilės galia

Meilė - galinga, stipri, ji kaip šaltinio vanduo ištroškusioms sieloms, ji išlaisvina, augina, perkeičia.

”Tuberkuliozė ir vėžys nėra didžiausios ligos. Man atrodo, daug didesnė liga yra būti nereikalingam, nemylimam. Labai sunku suprasti, suvokti skausmą, kurį kenčia tie žmonės. Manau, kad tai žmonės išgyvena visame pasaulyje, kiekvienoje šeimoje, kiekvienuose namuose.” Motina Teresė.

Paklausk savęs, kiek šiandien yra užpildytas tavo meilės bakas? 100%, 70%, 50%, o gal tik 20%? Ko trūksta, kad būtų pilnas?