Kas yra vaizduotė?

Kaip yra pasakęs Albertas Einšteinas: “Savo vaizduotėje aš galiu piešti kaip dailininkas. Vaizduotė svarbiau už žinias. Žinios ribotos. Vaizduotė apima visą pasaulį. Kai supranti, kaip toli žmonija nuėjo nuo urvinių laikų, pajunti, kokia galinga yra vaizduotė. Tai, ką mes turime dabar, pasiekta dėl mūsų protėvių vaizduotės. Tai, ką mes turėsime ateityje, irgi bus sukurta mūsų vaizduotės dėka.”

„Vaizduotė yra viena iš mąstymo formų. Mąstymo formos kaip samprotavimas, svarstymas, analizavimas, vadinama tikslingu mąstymu, o vaizduotė – asociatyviniu mąstymu. Vaizduotė – tai durys į mano vidinį pasaulį ir taip pat durys į išorinio pasaulio išgyvenimą. Svarbūs šie vaizduotės sąvokos aspektai:

1. Laiko ir erdvės ribų išnykimas. Tai leidžia: a) „keliauti“ į tolimas ir artimas vietas, į praeitį, į dabartį, į ateitį; b) „susitikti“ ir „kalbėtis“ su norimais žmonėmis, nepriklausomai, kur jie yra geografiškai ir istoriškai.

2. Vaizduotė leidžia visapusiškai išgyventi situaciją ir susitikimą su žmogumi. Tai reiškia, kad aš intelektualiai stebiu sitaciją ir išgyvenu tuo metu apimančius jausmus. Taip situacija ir žmonės, su kuriais susitinku, tampa gyvi. Tai nebėra kažkas, apie ką skaitau ir girdžiu, bet kažkas, ką išgyvenu.

3. Nadodamasis vaizduote, galiu geriau pažinti save, tai, kaip reaguoju esant skirtingoms situacijoms. Vaizduotėje galiu įsigilinti į tam tikrus situacijos aspektus ir pamiršti tuos dalykus, į kuriuos kitu atveju kreipčiau dėmesį.

4. Sąmoningai ir tikslingai organizuota „atradimų kelionė“, į kurią leidžiamės vaizduotėje, paaštrina pojūčius. Tai reiškia, pvz., kad vaizduotėje pamatome tai, ko iki šiol nepastebėjome.

5. Padėdami vaizduotės, visybiškai išgyvename situaciją ir save toje situacijoje. Tuo remdamasis, galiu išbandyti įvairius elgesio būdus ir pažiūrėti, „kaip tai veikia“.

Logiškai svarstydamas aš tarsi laikau daiktus atstu nuo savęs, kartu išlaikydamas atstumą tarp savęs ir savo jausmų bei kūno reakcijų. Kai vaizduotėje „pasineriu“ į situaciją, reaguoju į tai, ką juntu pojūčiais, „visu savimi“. Vaizduotei būdingas išgyvenimo visybiškumas: į ją pasineriu visu savimi, nevaržomas minčių apie įvykių „galimumą“, „logiškumą“, „protingumą“, „įmanomumą“. Vaizduotėje patiriamų išgyvenimų visybiškumas reiškia, kad tai, su kuo susiduriame vaizduotėje, veikia mus (mūsų kūno reakcijas, emocijas ir mintis) beveik taip pat, kaip konkrečios realios situacijos. Pvz., jei vaizduotėje išsipasakoju kitam žmogui, tai turi beveik tokį patį poveikį, kokį turėtų konkreti ir reali situacija. N.M. Grendstad “Vaizduotė ir jausmai“