Vaizdinių galia

Sielos koliažas – tai darbas su paveikslėliais, įvairiais vaizdiniais. Darant sielos koliažą būtinas fizinis ir psichinis atsipalaidavimas. Reikia ne tikslingai ieškoti paveikslėlių, o leisti jiems patiems ateiti (t.y. patinkantys, traukiantys akį, nebūtinai gražūs). Kai aš nesiimu aktyviai formuoti minčių, gali ateiti sprendimas, kurio nemačiau tikslingai mąstydamas. Ieškant paveikslėlių aš negaliu būti prisirišęs prie to, kas atrodo logiška, protinga ir aišku. Ne apgalvoju galimus sprendimus, o atsiveriu ir leidžiu, kad sprendimai man iškiltų ( t.y.pasirenku man patinkančius paveiklėlius, neturėdamas nei menkiausio supratimo, kodėl juos pasirinkau). Stengimasis rasti „tinkamų“ paveikslėlių tik trukdo pasiekti vertingų rezultatų. Kitas svarbus dalykas – noras atsiverti tam, kas turi iškilti, pasirodyti. Pasirenkame paveikslėlius visai nebūtinai tokius, kokių tikimės. Noras atsiverti reiškia atvirumą tam, kad gali būti kitokių svarbių veiksnių nei aš manau. Problema yra ta, jog mes manome, kad žinome sprendimą. Todėl jo dažnai nerandame, kol neatsisakome to, ką laikome sprendimu. Daugelis yra patyrę, kaip sunku atsisakyti to, ką laikome tinkamu.     

Padėdami vaizdinių, visybiškai išgyvename situaciją ir save toje situacijoje. Patiriamų išgyvenimų visybiškumas reiškia, kad tai, su kuo susiduriame paveikslėliuose, veikia mus (mūsų kūno reakcijas, emocijas ir mintis) beveik taip pat, kaip konkrečios realios situacijos.

Svarbu pažymėti, jog vaizdiniai yra savireguliuojantys, t.y. žmogui nekyla stipresnių vaizdinių, negu tuo metu jis gali priimti. Iškylantys vaizdiniai visada bus tokie, kurie nesukels žmogui nereikalingų stiprių reakcijų. Jei padarius sielos koliažo kortą ir pateikus klausimą, bijau atsakymo, tuomet negausiu jokio atsakymo arba greičiausiai gausiu aptakų ir nereikšmingą atsakymą. Taigi, darant Sielos koliažą svarbu būti atsipalaidavusiam bei atviram bet kokiems vaizdiniams bei atsakymams! Sėkmės!                                

Kas yra vaizduotė?

Kaip yra pasakęs Albertas Einšteinas: “Savo vaizduotėje aš galiu piešti kaip dailininkas. Vaizduotė svarbiau už žinias. Žinios ribotos. Vaizduotė apima visą pasaulį. Kai supranti, kaip toli žmonija nuėjo nuo urvinių laikų, pajunti, kokia galinga yra vaizduotė. Tai, ką mes turime dabar, pasiekta dėl mūsų protėvių vaizduotės. Tai, ką mes turėsime ateityje, irgi bus sukurta mūsų vaizduotės dėka.”

„Vaizduotė yra viena iš mąstymo formų. Mąstymo formos kaip samprotavimas, svarstymas, analizavimas, vadinama tikslingu mąstymu, o vaizduotė – asociatyviniu mąstymu. Vaizduotė – tai durys į mano vidinį pasaulį ir taip pat durys į išorinio pasaulio išgyvenimą. Svarbūs šie vaizduotės sąvokos aspektai:

1. Laiko ir erdvės ribų išnykimas. Tai leidžia: a) „keliauti“ į tolimas ir artimas vietas, į praeitį, į dabartį, į ateitį; b) „susitikti“ ir „kalbėtis“ su norimais žmonėmis, nepriklausomai, kur jie yra geografiškai ir istoriškai.

2. Vaizduotė leidžia visapusiškai išgyventi situaciją ir susitikimą su žmogumi. Tai reiškia, kad aš intelektualiai stebiu sitaciją ir išgyvenu tuo metu apimančius jausmus. Taip situacija ir žmonės, su kuriais susitinku, tampa gyvi. Tai nebėra kažkas, apie ką skaitau ir girdžiu, bet kažkas, ką išgyvenu.

3. Nadodamasis vaizduote, galiu geriau pažinti save, tai, kaip reaguoju esant skirtingoms situacijoms. Vaizduotėje galiu įsigilinti į tam tikrus situacijos aspektus ir pamiršti tuos dalykus, į kuriuos kitu atveju kreipčiau dėmesį.

4. Sąmoningai ir tikslingai organizuota „atradimų kelionė“, į kurią leidžiamės vaizduotėje, paaštrina pojūčius. Tai reiškia, pvz., kad vaizduotėje pamatome tai, ko iki šiol nepastebėjome.

5. Padėdami vaizduotės, visybiškai išgyvename situaciją ir save toje situacijoje. Tuo remdamasis, galiu išbandyti įvairius elgesio būdus ir pažiūrėti, „kaip tai veikia“.

Logiškai svarstydamas aš tarsi laikau daiktus atstu nuo savęs, kartu išlaikydamas atstumą tarp savęs ir savo jausmų bei kūno reakcijų. Kai vaizduotėje „pasineriu“ į situaciją, reaguoju į tai, ką juntu pojūčiais, „visu savimi“. Vaizduotei būdingas išgyvenimo visybiškumas: į ją pasineriu visu savimi, nevaržomas minčių apie įvykių „galimumą“, „logiškumą“, „protingumą“, „įmanomumą“. Vaizduotėje patiriamų išgyvenimų visybiškumas reiškia, kad tai, su kuo susiduriame vaizduotėje, veikia mus (mūsų kūno reakcijas, emocijas ir mintis) beveik taip pat, kaip konkrečios realios situacijos. Pvz., jei vaizduotėje išsipasakoju kitam žmogui, tai turi beveik tokį patį poveikį, kokį turėtų konkreti ir reali situacija. N.M. Grendstad “Vaizduotė ir jausmai“